Straipsniai




Psichologo rekomendacijos tėveliams

Padėkime vaikams būti dėmesingiems

    Besimokant mokykloje, norint būti sėkmingu, pirmiausiai turi būti dėmesingas. Dėmesys yra labai svarbi ir tikrai sudėtinga mūsų psichikos savybė, pasižyminti įvairiomis charakteristikomis: patvarumu, paskirstymu, perkėlimu, atsparumu triukšmui. Jei trumpai, tai gebėjimas susitelkti į vieną ar kelis objektus. Statistiškai daugiausiai įvairių nemalonių, nelaimingų atsitikimų įvyksta būtent dėl nepakankamo dėmesio sutelkimo. Na, o mokykloje tokių „nelaimingų“ atsitikimų, kai praklausoma, pražiūrima ką reikėtų susidėti į galvą apstu kasdien... Dėmesingumo trūkumas gali turėti rimtų padarinių ne tik vaiko akademiniams pasiekimams, bet ir jo savęs vertinimui, bendravimui su bendraamžiais, mokymosi motyvacijai.
   Na, o tie, kurie geba greitai susitelkti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti pašaliniams dirgikliams (blaškymui), laikomi dėmesingais. Tokiems -  daug lengviau pasiseka pasiekti gerų rezultatų. Jeigu mokinys sunkiai susikaupia, viskas jam trukdo, reikia paieškoti šių būsenų priežasčių. Išsiblaškymo būsenos gali būti sąlygotos tiek nervų sistemos ypatumų, tiek laikinų poveikių ar būsenų (mieguistumo, nuovargio, alkio, nerimo, smarkaus emocinio jaudulio). Jei dėmesys nepakankamas, labai sunku mokytis, bet dėmesingumo niekaip nepadidinsime nepašalinus pagrindinės priežasties. Kai mintys nuolat nukrypsta, vaikai nesugeba užbaigti darbų, dirbti efektyviai, o tai kelia susierzinimą, nerimą,  blogina rezultatus. Kartais po nedėmesingumu slepiasi didelės problemos. Vaikai patiriantys didelį stresą, nerimą, negali ne tik mokytis, bet žaisti, bendrauti su bendraamžiais.
   Kita vertus labai gera žinia, kad valingą dėmesį mes galime treniruoti ir išugdyti vertingas jo ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai yra šie: prisiversti dirbti ramiai, nesiblaškant; imtis kito darbo tik pabaigus ankstesnį; įsisąmoninti, kad esi atsakingas už savo darbą ir jo rezultatus; stengtis organizuoti savo darbus taip, kad jie būtų atliekami normaliu greičiu, neverstų panikuoti, kad kažko nespėsi ar pritrūks jėgų. Dėmesį visada lengviau sutelkti, kai veikla mums įdomi ir esame protiškai aktyvūs. Taigi smalsumas – viena iš aktyvumo formų, skatinančių dėmesio išlaikymą ties tam tikru darbu bei įvykiu.
   Kad  vaikas gebėtų įsiminti informaciją ir atliktų užduotis, jis turi žinoti, kaip tai daryti. Išmokykite vaiką, kad jis vienu metu darytų vieną darbą, žaistų vieną žaidimą, kad reikia žiūrėti į žmogų, kai jis sako instrukciją, taisykles, o ruošiant pamokas išjungti telefono garsą ir nesinaudoti jokiomis išmaniosiomis technologijomis, jei jų nereikia užduočiai atlikti. Dėmesį lavina patys įvairiausi stalo žaidimai, kuriems reikalinga koncentracija bei gebėjimas atsiminti ir taisyklių laikymasis; mokymasis mintinai, pavyzdžiui, skaičiuoti, deklamuoti eilėraščius; spalvinimas ir piešimas. Tam tinka įvairiausi tradiciniai žaidimai: šachmatai, šaškės, dėlionės, kuriose reikia rasti dvi vienodas korteles. Tiks dauguma ir kitų populiarių žaidimų, ypač naudinga aktyvi veikla - sportavimas. Jeigu žaidimų vakaras taps šeimos tradicija, pamatysite, kad ir santykiai su vaikais taps šiltesni.

Pastabumo testas

   Labai svarbu nepamiršti, kad mokantis būtina išmintingai daryti pertraukas. Idealu, kai galima pasimankštinti, ypač patartina tai daryti lauke. Fiziniai pratimai suaktyvina smegenų veiklą, todėl grįžti prie protinio darbo būna lengviau, tai pagerina dėmesio koncentraciją. Kitas labai svarbus momentas, būtina sukurti situacijas, kad vaikas patirtų sėkmę ir geras emocijas, tik tuomet jis bus motyvuotas tęsti veiklas. Padrąsinkite, pastebėkite ir nedidelį progresą. Pasidžiaukite, jei vaikas susikaupė bent viena minute ilgiau. Skatinkite žodžiais: „Tu gali. Tau pasiseks. Bus sunku, bet tu sugebėsi. Džiaugiuosi, kad atliktai susikaupęs užduotį.“ Jei vaikui nepavyksta ilgai įveikti jaudulio, nerimo, sunku susidoroti su stresu, ar šiaip stebite užsitęsusį nedėmesingumą bei prastą koncentraciją ar turite kitų su mokymusi susijusių sunkumų, kreipkitės pas pagalbos mokiniui specialistus, kurie padės atrasti sunkumų priežastis, pasistengs padėti jūsų vaikui tapti sėkmingesniu ir labiau džiaugtis mokykloje.

                                                                          Psichologė Renata Stonienė

Mokymosi motyvacija

Mokymasis be motyvacijos - kaip valgis be skonio pojūčio: ne itin pasotina, ir teikia mažai malonumo. Tyrimai rodo, kad kiekvienais metais daugėja vaikų, kurių mokymosi motyvacija menkėja.
Motyvacija nėra nekintamas dydis – ji nepastovi ir priklauso nuo situacijos ir nuotaikos, nuo temos. Nė vienas vaikas nėra iš esmės „nemotyvuotas“. Kiekvienas žmogus turi varomųjų galių, leidžiančių jam atlikti tam tikrus dalykus. Deja, dažnai būna taip, kad šios galios nebūtinai nukreiptos į mokymąsi: matematiką ar geografiją. Ne visuomet sutampa tai, ko reikalaujama mokykloje, su tuo, kas vaikus domina. Laimei, privalumai, kuriuos teikia motyvuotas mokymasis yra didžiuliai: vidinis stimulas didina susidomėjimą, ištvermę, stiprina koncentraciją. Motyvacija nelygu motyvacijai – kaip duona nelygu duonai. Gali suvalgyti riekę minkštos paskrudintos duonos arba pasirinkti kaimiškos ruginės, neskaldytų grūdų – efektas bus visiškai skirtingas. Motyvacija priklauso iš kokio šaltinio kilęs impulsas, todėl intensyvumas ir kokybė gali būti labai skirtinga.
Vidinė motyvacija (stipriausia ir vertingiausia forma) atsiranda, kai vaikas pats deda pastangas iš smalsumo, malonumo, susidomėjimo tema arba veikla, ir tada joks išorinis postūmis (išorinė motyvacija) nebereikalingas, pvz., mamos, mokytojų raginimas, ar gąsdinimas, kad neišlaikysi egzaminų, kažko nenupirksiu ar neleisiu. Tai trumpalaikis poveikis, neteikiantis jokio pasitenkinimo, anaiptol – keliantis stresą ir įtampą. O stresas - yra mirtinas mūsų atminties priešas, kurio mums labiausiai reikia didžiuliam informacijos kiekiui išsaugoti ir atgaminti tada, kai jos prireiks. Stresas, baimė, pyktis gali paralyžiuoti suvokimą mokantis. Be to, įtampa trukdo kūrybiškumui, gebėjimui spręsti problemas.
Ką gi daryti, kad motyvacija mokymuisi ir dar tokia, kokios norisi būtų stipri?
Nepamirškime, kad  kiekvienam žmogui pirmiausiai reikia žmogiškų santykių, bendravimo. Tokie jau mes esame – socialios būtybės. Meile paremti santykiai, kuomet vaikas jaučiasi gerai ir saugiai, sudaro „sveiko“ smegenų darbo, o ypač motyvacijos sistemos pagrindą. Aplinkinių domėjimasis, socialinis pripažinimas, pagarba asmenybei, dėmesio siekimas yra vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jų nepatenkinus ir motyvacija neatsiranda. Ryšių su kitais ir nepriklausomumo bei kompetencijos – taip pat priskiriame pagrindiniams žmogiškiems poreikiams. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus  ir vaikas  norėtų atlikti darbus ir save suvokti kaip gebantį ir mylimą. Vaikams reikia tikrumo jausmo, kad bus mylimi, nesvarbu kokie jų pažymiai, akademiniai gebėjimai. Pirmiausiai ne rezultatai, o turinys, temos turi rūpėti tėvams. Už blogus pažymius neturėtų grėsti tėvų nemeilė ir bausmės. Meilė, malonumas, smalsumas, susidomėjimas yra energijos varomosios jėgos, skatinančios veikti, o negatyvios emocijos veikia kaip stabdžiai.
Jeigu vaikai jaučiasi tvirti ir saugūs, pasitiki jiems brangiais žmonėmis, žvilgsnį jie nukreipia į pasaulį, ten  už „durų“ ir ima jį tyrinėti. Smalsumas – būdingas kiekvienam vaikui, kaip troškulys ir miegas – tai viena iš pagrindinių biologinių reikmių. Apsaugos mechanizmas, slopinantis natūralų smalsumą, yra baimė. Kuo daugiau patiriama meilės, tuo mažesnė baimė ir tuo anksčiau vystosi smalsumas.  Kas labiau savimi pasitiki, tas daugiau  ir nuveikia.  Signalas, kurį tėvai siunčia savo vaikams, pašalindami iš kelio kiekvieną kliūtį, skamba taip: „Tu pats nesugebėsi“.
„Ar aš tai įveiksiu?“ Teigiamai atsako tie žmonės, kurie įsitikinę, kad gali savarankiškai spręsti problemas ir nesijaučia bejėgiai prieš neįveikiamas užduotis.
Taigi jausmai ir emocijos – labai svarbūs ir mokymosi motyvacijos buvimui ar nebuvimui. Todėl šalia mokslumo, protingumo arba inteligencijos koeficiento, kitaip tariant – intelekto, visada labai svarbu ugdyti ir savo emocinį intelektą: mokytis atpažinti, priimti ir suprasti bei valdyti savo jausmus, emocijas, tinkamai jas išreikšti, kad nedarytume žalos sau ir aplinkiniams. Dažnai tai ir tampa didžiausia kliūtimi motyvacijai mokytis. Juk iš tiesų mes, tam tikra prasme, turime du protus: vienas mąsto, kitas – jaučia. Šie du protai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Ir neretai būna taip, kad mūsų sėkmę ar nesėkmę gyvenime nulemia būtent emocionalusis protas.
Tačiau ne vien dvasiniai, bet ir fiziniai veiksniai daro įtaką pajėgumui mokytis. Ar esame žvalūs, atidūs, ar išsimiegoję, alkani – visa tai stipriai veikia motyvaciją. Kuo daugiau dirgiklių, tuo sunkiau koncentruotis: nesveikas maistas, priklausomybės, virtualūs dirgikliai. Dažnai vargina per didelis krūvis, o ir mokykla ne visada atitinka mokinio gebėjimus.
Tėvai gali sudaryti prielaidas vaikams domėtis naujovėmis – arba atvirkščiai, užkirsti kelią tam. Jeigu šeima nerodo didesnių kultūrinių iniciatyvų, tai ir vaiko mokymosi motyvacija bus menka.
Parsirūpinkite, kad vaikas patirtų sėkmę. Jeigu nesiseka matematika, kiti kažkokie mokslai, tai reikia rasti tam atsvarą. Vaikas turi žinoti: „Aš tai galiu“, bent kažkurioje srityje. Tikrai kiekvienas iš mūsų turime kažkokį talentą, gebėjimą.  Tėvai ir mokytojai, kiti artimi žmonės turi padėti vaikams jį pastebėti ir atrasti, nukreipti, pastūmėti, kad jis didėtų, augtų ir duotų vaisius.  
Deja, nėra burtų lazdelės, kuria mostelėjus vaikas jau būtų pasirengęs mokytis. Niekas neprivers – tai teks padaryti pačiam, o tėvai gali sudaryti palankias sąlygas vidiniam impulsui sužadinti.
 Psichologė Renata Stonienė